Kaip jausmai įtakoja mūsų gyvenimą?

Patirtis, įžvalgos, pajautimai ir dalis atsakymų

Ką mes paprastai darom su savo jausmais?

Emocijų paskirtis

Kova su savimi

Jautrūs žmonės

Ką mes paprastai darom su savo jausmais?

Negalim išvengti savo patyrimo, kuris yra neatsiejama mūsų esybės dalis. Galim keiksnoti visa aplinką – nuo blogo oro iki valdžios, tačiau nuo savo “nemalonių” emocijų tiesiog nepabėgsime. Visa mus siejanti aplinka duoda mums stimulą, sužadinimą tam tikroms mūsų atstumtoms emocijoms, kurios iškyla kaip užknisantis nepasitenkinimas. Jei naktį supykdė miegoti neleidęs kaimynas, labai tikėtina, kad ryte erzins per karšta arbata, apšalę automobilio langai, raudonas šviesoforo signalas, staiga užlindęs kitas vairuotojas ir t.t. Gal jau teko girdėti frazę: “nuo savęs niekur nepabėgsi”.. Mums buvo neįprasta bendrauti apie jausmus, savo išgyvenimus ir kaip su jais elgtis, kaip susigyventi su jais. Mokyklose ir iki šių dienų apie tai nekalbama arba paliečiama tik maža dalis šios temos. Raginama nepykti, neverkti, nepavydėti, nesigėdyti, netgi tam tikrais atvejais nesidžiaugti, nes viskas turi būti labai rimta ir santūru. Iš esmės didžioji dauguma žmonių išmoksta NEjausti, nes tai nepadoru, o su tuo vidiniu trūkumu (užslėptu emociniu skausmu) žmonėms tapo įprasta elgtis trimis skirtingais būdais: bėgti, slopinti arba išreikšti.

Bėgimas. Tai veiksmų darymas, kurie (kaip manome) turėtų atnešti džiaugsmą, pasitenkinimą, daugiau ramybės. Siekdami išvengti skausmingų jausmų neriame į pramogų industriją. Paprastai besaikiai užsiėmimai tampa mūsų gyvenimo dalimi – kompiuteriniai žaidimai, serialų, filmų žiūrėjimas, rūkymas, alkoholis, narkotikai, ilgas miegas, valgymas, nesveikas maistas, raminamieji, naujų daiktų pirkimas, hobis, azartiniai lošimai, pornografija ir t.t. Tai tampa įpročiu, dėmesio atitraukimu nuo to, kas skauda. Tikima, kad užsiimant malonia veikla nebeteks jausti to, kas nemalonu. Žmonės vengia pažvelgti į save, jie net minutei bijo likti vieni su savimi, todėl prisigalvoja ir kitų aktyvių veiklų, pvz. vyrams dažni būdingi bėgimai – automobilizmas, darboholizmas arba moterys. Dauguma šių veiklų atima daug energijos, slopina kūrybiškumą, kelia stresą ar net yra žalinga psichinei ir fizinei sveikatai. Tokios veiklos (ar jų manija) dažnai pražūtingai veikia sveikatą, žlugdo žmones finansiškai, gadina santykius ir kelia daugybę socialinių skaudžių problemų. Mūsų visuomenė vis labiau tampa egoistiška ir bejausmė. Žmonės vis labiau užsispaudžia, palieka mažiau vietos nuoširdžiam atsivėrimui ir meilei, todėl krenta pasitikėjimas vieni kitais, jie netgi nekenčia patys savęs bei jaučiasi izoliuoti.

Slopinimas. Ko gero, dažniausiai pasitaikantis išmoktas proto mechanizmas, skirtas tvarkytis su nepriimtinais jausmais. Nuo vaikystės didžioji dauguma aplinkos mums sakydavo: “nepyk, neverk, nepavydėk, nesigėdyk, nesiožiuok…”, tiesiog NEJAUSK. Priėmėm tai už tiesą, patikėjom suaugusiais ir pradėjom laikyti šias ir kitas “nepadorias” emocijas blogomis, o blogį reik slėpti. Žinoma, nuslopinti jausmai niekur nedingsta ir kelia vidinį diskomfortą, spaudimą, kuris pasireiškia kaip irzlumas, pyktis, nemiga, galvos skausmai, aukštas kraujospūdis, alergijos, virškinimo sutrikimai bei kiti nemalonumai. Kūnas automatiškai išmoksta nustumti sunkias emocines būsenas, tokias kaip baimė, kaltė, gėda į pasąmonę, nes kažkada nuspręndėm – “tokių jausmų aš daugiau nenoriu jausti”. Būdami užneigti, jausmai atranda kelius kaip pasireikšti, išlįsti į išorę per neigimą ir projekciją. Mums atrodo, kad jausmas yra ne mūsų, o “jų” (suprojektuojam į išorę, nes neigiam). Sakom, tas žmogus yra piktas, o ne aš, nors pyktį jaučiam savo viduje. Bloga tampa aplinka, tačiau patys atsakomybės už savo savijautą neprisiimam, kaltinam nuo pavienių asmenų iki valdžios, darbdavių, mėnulio fazės ir Dievo. Jei kažkas yra kaltas ar blogas, tuomet pykti yra jau legalu ir socialiai priimtina, leistina. Kuo daugiau pas žmogų užspausto pykčio viduje, tuo daugiau jis matys priešų ir neteisybės išorėje. Nuslopinti ir suprojektuoti į išorę jausmai yra pagrindinė įvairių socialinių konfliktų , agresijos, smurto ir karų priežastis.

Išreiškimas. Kai mums atrodo, kad yra pakankamai saugu parodyti savo susikaupusius jausmus, mes juos parodome pasauliui žodžiais ar kūno kalba. Tai yra dalinis slopinimas ir yra sąlyginai geresnis būdas, nes šiuo atveju išliejame didesnę dalį skausmingų jausmų ir susilpniname vidinį spaudimą, o likusius jausmus nuslopiname. Dažnai žmonės galvoja, kad išlieję jausmus jie tampa laisvi, tačiau yra kitaip. Iškeltos emocijos priežastis išlieka, krūvis tam kartui sumažėja, tačiau situacijai kartojantis vėl sukils panaši emocija. Tuomet vėl, tikėtinas variantas, žmogus norėdamas pasijausti kiek geriau, išreikš savo pajautimą tokiu pačiu būdu, o dalį nuslopins. Išreikšdami jausmus provokuojame žmones su mumis elgtis taip pat, todėl kyla konfliktų rizika. Mes savo emocines problemas bandome spręsti kitų žmonių sąskaita ir gadiname su jais santykius, be to, neišlieta jausmų dalis nustumiama į pasąmonę ir iš ten nuodija mūsų gyvenimą.

Emocijų paskirtis

Nuo pat gimimo mes tyrinėjame mus supantį pasaulį, per patirtį nuspręndžiame kas mums pavojinga, o kas naudinga. Metai iš metų renkame patirtį, sprendimus ir krauname juos į bagažą, kuris mums, kaip prisitaikančioms prie aplinkos būtybėms leidžia išlikti, gyventi ir daugintis. Nuo žmonijos pradžių pradžios mūsų pirmtakai susidurdavo su žymiai pavojingesniais išbandymais, negu šiandien. Grėsmė gyvybei užklupdavo kiekvieną dieną, nuo pavojingų gyvūnų, svetimšalių iki ištisas gentis išguldančių mirtinų ligų, bado, vitaminų stokos, žaizdų užkrėtimų ir pan.

Protas yra vienas iš svarbiausių gyvybę palaikančių struktūrų, skirtas išsaugoti kūną, jį apginti, maitinti, palaikyti sveiką ir stiprų. Per gyenimišką patirtį protas daro emocines asociacijas, kurios pasitarnauja žmogaus išlikimui. Tokios emocijos kaip baimė ir pyktis stipriai padėdavo mobilizuoti jėgas bei įvertinus padėtį pulti arba bėgti, taip išsaugant gyvybę arba sumedžiojant grobį. Tačiau dabartyje, lyginant su tolima praeitimi, tikrų pavojų žmogui likę yra labai nedaug. Žmonių giminė per ištisus metus pavojingus jai gyvūnus baigia sunaikinti, mirtinas infekcijas pažaboti skiepais, priešingai nusiteikusius piliečius suvaržyti saugumo priemonėmis. Greitais tempais žmogui evoliucionuojant, aplinka kardinaliai keitėsi, tačiau protas nespėjo prisitaikyti ir adekvačiai reaguoti į aplinką. Todėl šiandien, kas populiariai vadinama “stresu” yra ne kas kita, o tik bandymas išgyventi čia ir dabar saugiai sėdint namuose ant sofos. Tai neadekvatus proto reagavimas į dabartinę aplinką, tokių medžiagų kaip adrenalinas, kortizolis išskyrimas į kūno audinius, kurie mobilizuoja (parengia) kūną nuo kažko gintis. Kadangi aplinkoje nėra jokio priešo, mes pavargstam, “perdegam” būti pasiruošimo stadijoje ir stresas ilgalaikėje perspektyvoje tampa depresija. Žinant ir pasitikrinant, kad kūnas visuomet yra čia ir dabar, mes galim grįžti į dabartį, pradėti ir vėl adekvačiai reaguoti į mus supančią aplinką, nusiraminti bei parodyti protui, kad jokios grėsmės dabar nėra. Taip ugdomas įprotis gyventi čia ir dabar, jei man saugu aš neturiu

priežasties įsitempti. Kai protas tai supranta, kūno raumenys atsipalaiduoja jaučiama didesnė vidinė ramybė, priimam racionalesnius sprendimus (nes tuomet geriau veikia smegenys).

Būtent tai atradau per emocijų paleidimus, supratau, kad nei viena emocija nėra atstumtina ar nereikalinga. Daug kartų pasitikrinus aplinką, suvokiu realią situaciją ir atitinkamai jaučiuosi, jei reikia reaguoju. Viskas, ką išgyvename savo viduje yra mūsų dalis ir visa tai turi savo vietą bei paskirtį, mūsų emocijos niekada nebuvo mums priešai, nebent patys taip kažkada nuspręndėm ir pradėjom pilietinį karą. Tačiau niekada nevėlu vėl grįžti į draugystę su savimi.

Kova su savimi

Dažnai taip stipriai sukamės vidinėje kovoje, kad tai tampa mums įprasta būsena. Žmogus išoriškai gali atrodyti ramus, tačiau savo viduje išgyventi stiprius emocinius spaudimus, nuo kurių visuomenei tapo kasdieniška “bėgti”. Šis bėgimas - tai visad, per daug kažko suvartojimas, norint pabėgti nuo nemalonaus pojūčio kūne. Tačiau tai tik iliuzija, nes jei tai ištiesų veiktų, žmogus kartą pasisotintų ir taptų laimingesnis, lengvesnis. Tokiu būdu patenkame į užburtą ratą, kuris kartais perauga į priklausomybes (saldaus, nesveiko maisto persivalgymas rūkymas, medijos žaidimai, naujienos, serialai ir t.t.). Nei viena fizinio smurto išraiška prieš save nepasireiškia pirmiau nei smurtas (konfliktas) prieš save prote. Visas mąstymas, praeities patirčių prisiminimai, emocijų atmetimas, fantazijos ir įsivaizdavimai, minčių spiečius yra tai, ką mes patiriam kiekvieną dieną. Psichologiniu smurtu prieš save vadinu tai, ką mes bandom užneigti, atmesti, užspausti, ignoruoti, paslėpti ir pameluoti sau minčių, jausmų ir vaizdinių lygmeniu. Tam tikra prasme, visas patyrimas yra mūsų dalis, visiškai nesvarbu jis mums patinka ar ne. Bandydami ignoruoti nepripažintą emociją atstumiam dalį savęs, dėl ko ir kyla visas skausmas ir nematomos vidinės kovos pasekmės – jėgų nebuvimas, apatija, liūdesys, fanatiškumas į tam tikras veiklas, greitas pykčio užsiplieskimas dėl menkniekių, polinkis į priklausomybes ir galiausiai – silpstantis noras gyventi. Kova su savimi primena bandymą sumušti vandenį ar orą, gali stengtis iki pervargimo ir nugriuvimo, bet tikslas nebus pasiektas. Todėl šitoj vietoj būtinas bent žiupsnelis sąmoningumo, tam kad nuleisti rankas ir nebetęsti beprasmio raundo.

Kai pradėsi žvelgti į save giliau ir suvokti, kad gali (ir esi) būti visoks, po truputį ateis iš tiesų tai, ko tu ieškojai – tyli ramybė, džiaugsmas. Šis patyrimas kurį žmonės dar vadina meile, visada buvo ir yra su tavimi, tačiau be taikos sau (savo dalims) negalėsi jos pilnai patirti. Visada turėjai laisvą valią rinktis savo santykį su jausmais, gyvenimiškais įvykiais, patirtimi, visa aplinka, tačiau nežinojai ir įpratai atmetinėti tai, kas kitaip dar vadinama gyvenimu. Kaip gali neskaudėti, jei pjauni sau pirštą ar ranką? Bandant išplėšti iš savęs “blogus” jausmus skauda kitaip, ir tai rimtas ženklas, kad kažką darai ne taip, kažkas skauda ir reikalauja tavo dėmesio. Ar sutiktum būti smalsiu ir dėmesingu sau, savo emocijoms bent 10 – čiai minučių? Savo dėmesiu pabūk su liūdesiu, neapykanta, nusivylimu ar kažkuo, kas tave dabar kabina ir eik gilyn į to jausmo šerdį, patį centrą, pažiūrėk ar jis tau ištiesų pavojingas? Ar miršti? Patyrinėk save, neturi ką prarasti, nebent tik atrasti.

Jautrūs žmonės

Neretai susidurdami su emociškai jautriais žmonėmis laikome juos silpnesniais už tuos, kurie neparodo ką jaučia. Laikydami save jautriais ir giliai išgyvendami liūdesį, sielvartą, gėdą, kaltę ir kitas socialiai nepriimtinas emocijas, save sumenkinam, dažnai palaikom “nenormaliais”, kitokiais su užslėpta asmenybės silpnumo potekste. Tačiau plačiau mąstant, nėra žmogaus kuris nejaučia, neturi šios emocinio fono keitimosi dovanos. Jausti – žmogiška. Kiekviena emocija turi savo vietą ir paskirtį. Tai vienas iš proto įrankių, kuris skirtas apsaugoti tavo kūną nuo grėsmės ir pavojaus. Tam tikromis sąlygomis iškylantis pyktis ar baimė gali išgelbėti tau gyvybę, tačiau nesant adekvačioms aplinkybėms – sukelti stresą, užsispaudimą, įtampą kūne ir kitokį diskomfortą. Tačiau dabar, kai jau sužinojom, kad visgi turim teisę rinktis savo reakcijas į esamas aplinkybes, galim sušvelninti savo patyrimą arba visiškai nustoti reaguoti į nesamas čia ir dabar proto iškeliamus vaizduotės/prisiminimų paveikslėlius.

Jautrių žmonių hiperbolizuotas emocijų patyrimas išduoda jų ypatingą

poreikį saugotis nuo aplinkos, nes kažkada praeityje jiems skaudėjo. Būnant vaikais, mes išmokom elgtis su savo jausmais, taip, kokį pavyzdį matydavom, mus auklėjo įvairiom priemonėm, daugelis pamiršom natūralų emocijų jautimą. Mes surišom savo situacijas, aplinkybes su emocijom, todėl neišgyventas (užspaustas jausmas) nešasi savo aplinkybių asociaciją prote. Tipinis pavyzdys. Tėvas sugalvojo nubausti savo sūnų už išdaužtą kaimynų langą. Penkerių metų berniukas negali apsiginti nuo jį mušančio tėvo. Tuo metu pas berniuką jaučiamas visas kratinys įvairiausių pojūčių – fizinis kūno skausmas, baimė, kaltė, pyktis, išdidumas, kaltė, neapykanta ir t.t. Suvokdamas savo fizines jėgas, jis negali niekaip pasipriešinti dėl savo amžiaus, todėl nieko kito nelieka, tik pasiduoti ir savyje užspausti tas nepriimtinas emocijas (nes už “blogas” emocijas mus irgi dažniausiai bausdavo). Po tokios smurtinės patirties, esant tame momente sukilusioms intensyvioms emocijos, šį atvejį vaikas greičiausiai prisimins labai ilgą laiką, gal net visą gyvenimą. Šis sprendimas atsiminti “įrašyti į protą” nutiko spontaniškai, siekiant apsaugoti save ateityje nurodant tai savo protui, kaip nuolankiam sargybiniui. Todėl, kad ir kiek metų praeitų nuo tokių traumuojančių patirčių, protas (jei ten skaudėjo ir nesutikai jausti) apie tai primins, kada tik bus panaši situacija, kuri pasireikš prote per asociaciją. Bus kartu ir baimė jausti visas tas “nepriimtinas” emocijas – kaltę, gėdą, pyktį, neapykatą, nes jos jau bus surištos su fiziniu skausmu. Tu sieksi nedalyvauti, neiti, nesakyti, kažko nedaryti, kad tik panaši situacija nepasikartotų ir tu vėl nekęstum to fizinio ir emocinio skausmo, kurį patyrei budamas penkerių metų.

Būdami jau suaugę, logiškai mąstant, turėtume nebevengti žmonių, vietų, aplinkos, kurios kažkada mus įvairiais būdais baudė bei skaudino, tačiau realybė rodo priešingai. Mūsų protas, kurio didžiausia užduotis apsaugoti kūną, kaip pats nuolankiausias ir ištikimiausias tarnas vykdo mūsų nurodymus, net jei jie buvo duoti dar vaikystėje, todėl verta jam padėkoti. Tokių “apsaugos priemonių” turi kiekvienas žmogus, o ypač atsargus (jautrus) – jų prikaupė pilnus sandėlius, todėl jam dažna situacija kelia abejonių, nerimo ir daug klausimų, nes visame kame juk yra pavojus. Jautraus žmogaus mąstymu geriau nieko nedaryti kas nauja, o tik visa, kas jau patikrinta ir saugu. Tik ar patogu taip gyventi?